Lietuva: ieškokit be grąžos

Rašyta prieš 7 metus. Niekas faking nepasikeitė. Tik dabar eurai.

Prieš kurį laiką, kai buvo svarstoma, kokį čia šūkį sugalvojus Lietuvai (“drąsi šalis” ir panašiai), aš pasiūliau savo, kuris labai taikliai atspindėtų pirmąjį įspūdį. Sakiau tą kartą, kad geriausias šūkis būtų “Ieškokit be grąžos“. Su variantais: “Neturit smulkiau?” arba “Palaukit, man tada reiks išsikeisti.

Aš nesiruošiu pavirsti burbančiu sugrįžusiu emigrantu, kuris aiškins istorinės tėvynės žmonėms, kaip reikia gyventi (galiu nebent paaiškinti kai kuriems žurnalistikos šviesuliams, kaip reikia rašyti – bet čia atskiras atvejis, jiems to verkiant reikia), bet ši mažytė problema yra tvaresnė, nei visi dideli sunkumai.

Lietuvoje niekas niekada neturi grąžos. Kaip anksčiau kiekvieną rudenį komunalininkai sužinodavo, kad bus šildymo sezonas ir reikės “kaupti kuro atsargas”, kaip Britanijoje jau kelias žiemas iš eilės kelininkus nuoširdžiai stebina iškritęs sniegas, taip ir dažnas Lietuvos prekybininkas visiškai nesitiki, kad koks nors klientas gali ištiesti banknotą, didesnį, nei prekės kaina.

Kai prekė kainuoja 70 Lt., tai ištiestas 100 Lt. banknotas yra blogai. 200 Lt. tokiu atveju yra nusikaltimas. O jau ištiesti du šimtus, kai sąskaita yra 15 Lt., yra praktiškai nusikaltimas ir tolygu asmeniniam pardavėjo įžeidimui.

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje susitvarkė (arba buvo sutvarkyta) beveik viskas, bet grąžos problema išspręsta nebuvo*. Aš anksčiau bandžiau ieškoti racionalaus paaiškinimo, ir teko girdėti tokią versiją, kad esą grynuosius labai dažnai inkasuoja saugumo sumetimais, kad kasoje nebūtų per daug pinigų. Tačiau iš tiesų supratau, kad paaiškinimas yra visai kitas.

Mes, lietuviai, esame natūralūs planavimo priešai. Bilietų pirkimas anksčiau, nei likus mėnesiui iki kelionės, mums buvo sunkesnė pamoka ir aukštesnis stiklo kalnas, nei visas pasiruošimas narystei Europos Sąjungoje.

Grąžos turėjimas reikalauja išankstinio pasiruošimo ir ne katalikiško palaimingo tikėjimosi ir pasikliovimo gera sėkme, kad gal atėję pirkėjai “turės be grąžos”, o konservatyvaus blogiausio varianto projektavimo. Jei, sakykim, per dieną tikiesi parduoti 100 prekių po 20 litų viena, reikėtų tikėtis, kad šimtui pirkėjų reikės duoti grąžos po 80 Lt kiekvienam ir bent jau 8000 Lt turėti pasiruošus smulkiais banknotais. Na, galbūt 6000 Lt., bet tikrai ne mažiau. Menkesnis pasiruošimai reikš tai, kad turbūt lakstysite keistis ir gaišite brangų pardavimo laiką.

Grynųjų pinigų problemą yra išsprendę tik prekybos centrai, nes jie suvokė, kad lakstymas “išsikeisti” gaišta brangų kasininkės laiką** ir galiausiai kainuoja pinigus. Iš tiesų, jei Jūsų parduotuvėje ar kavinėje pardavėjos arba padavėjos turi laiko lakstyti pas kolegas arba į greta esančius centrus keistis pinigų, jūs tikrai turite per daug padavėjų ir pardavėjų. Visi kiti žiūri į šį dalyką kaip į tebesitęsiančią pirkėjų problemą: jei tik tie pirkėjai išmoktų atsinešti be grąžos, viskas būtų gerai.

Čia prisiminiau pokalbį su viena tautodailininke, kuri guodėsi, kad žmonės neperka jos gaminių, o vietoje to perka pigesnius gaminius iš Kinijos ar Indijos. “Jiems visai neįdomu kokybė,” sakė man ji. Pasakiau, kad pirkėjas, tikriausiai, žiūri mažos kainos. “Čia ir yra didžiausias pirkėjų trūkumas, jie nežino, ką jie turėtų rinktis,” sakė man moteriškė. O kad taip išvaikius tuos netikusius pirkėjus ir negavus kur nors naujų, protingų ir perkančių taip ir tiek, kaip pageidauja pardavėjas.

Kitas aspektas, susijęs su grynaisiais pinigais, yra visuotinė neapykanta baltiems centams. Net prašinėtojai, lendantys prie lauko kavinių lankytojų, raukosi nuo baltų monetų (ir pasislėpę paskui tarpuvartėje, kitiems prašinėtojams, esu tikras, apie Jus telefonu papasakos, kaip apie ypatingai atgrasų klientą, pabėrusį baltų monetų). Tiesą pasakius, man atrodo, kad 1 ct. moneta yra per smulki, ir jei būtų palikta smulkiausia moneta – 5 ct., tai supaprastintų gyvenimą mums visiems. Bet visuomenė turbūt čia įžvelgtų premjero, vyriausybės arba (dar blogiau) Vilniaus mero kruvinus kėslus, norą dar sykį apiplėšti liaudį, ir gerokai pasipelnyti, todėl čia greitai nepasikeis.

Kalbant apie teigiamą aspektą, reikia pastebėti, kad analogišką problemą popierinių pinigų tarpe Lietuva juk išsprendė: anksčiau mūsų popierinių litų asortimentas buvo neįtikėtinai didelis, 1 Lt, 2 Lt, 5 Lt, 10 Lt, 20 Lt, 50 Lt, 100 Lt, 200 Lt ir 500 Lt – net devyni skirtingi popierėliai apyvartoje, bet, ačiū Dievui, pirmųjų trijų nebeliko.

Reiškia, galima išspręsti. Reiškia, gal kada nors bus išspręsta ir grąžos problema smulkesnėse parduotuvėse ir kavinėse.

— — —

*Kita niekaip neišspręsta problema yra išmokyti daugiabučių namų gyventojus į šiukšlių kibirus įtiesti maišelius ir juos išmesti kartu su šiukšlėmis, net ir ten, kur butai milijoniniai, kiemai – rakinami, o kiemuose stovi šimtatūkstantiniai automobiliai.

**Tikrai brangų: darbuotojų atlyginimai, skirtingai nuo visuotinio įsitikinimo, nėra menkas ir nereikšmingas išlaidų elementas Lietuvos prekybos centrų kaštų spektre.

2011 m. rugpjūčio 8 d.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s