Maurizio’s Pizzeria: Rotušės aikštėje? Tokia kokybė? Baikit jau.

Nelabai kas Lietuvoje dedasi su itališku maistu. Nelabai kas. Kaune, pavyzdžiui, valgyti italų maistą – tas pats, kas Argentinoje ieškoti skanių sušių (mes bandėme, ir patikėkit, tai buvo kaip tas pats, kaip Tarybų Lietuvoje 1980 metais ieškoti amerikietiškos jautienos kepsnio, arba kaip Dzūkijos nacionaliniame parke ieškoti gero mėsainio). Kaunas yra apskritai tam tikra zombių teritorija, kai dėl italų restoranų. Jie yra keli, kurie visi labai vienodi ir nė vieno vardo aš neminėsiu, ir visi jie įsitikinę, kad jie yra tobuli, nes, suprantate, pas juos buvo kažkokie užsieniečiai ir sakė “vo“. Visai kaip Milane maistas, sakė jiems. Net geriau, sakė jiems. Tikrovėje tie Kauno italų restoranai yra tokie patys autentiški, kaip kinų restoranai Rusijos mieste Chabarovske prieš penkiolika metų. Ir Kaune, ir Chabarovske trikampiais sulankstytos servetėlės. Ir Kauno restoranai apie save rašo, kad ten “tikras itališkas maistas, gardus, kaip gūsis oro iš Italijos, tik ką iš krosnies, iš natūralių sudėtinių dalių“, ar dar kažką panašaus. Brr, patraukite juos nuo manęs. Arba mane nuo jų.

002 Super paprastas interjeras

Vilniuje tuo tarpu skanios ir tikrai neapolietiškos picos yra “Užupio picerijoje“, jei galėsite ten rasti staliuką po visų mano teigiamų apžvalgų, ir dar yra “Da Antonio“ restoranas iš senųjų laikų Vilniaus gatvėje, laikantis karališką tradiciją. O daugiau nieko.

003 Picų krosnis

Todėl, kai man pasiūlė aplankyti gana naują italų restoraną “Maurizio’s Pizzeria“, aš pradėjau taip raukytis, kad čia net neminėsiu, o jau kai sužinojau, kad jis yra Rotušės aikštėje (atsiprašant, prie “Amatininkų“, padėk man Viešpatie, kaip dainavo Arvydas Vilčinskas), tai kone griuvau ant grindų ir pradėjau kratytis. Tai man žmonės sako, tu taip nereaguok, pabandyk gi, nieko tau neatsitiks, juk esi išlaikęs visokių vietų gyvenime.

004 Valgiaraštis ir užkandžiai

Ir aš tai padariau, ir štai mano istorija.

005 Picos

Įeinam, ir padavėja neapsimeta, kad manęs nepažįsta (žinokit, yra tokių vargšių, kurios, mane pamačiusios, perbala, bet bando apsimesti, kad nepažįsta ir aptarnauja normaliai, kas joms taip pat gerai sekasi, kaip man sekasi čiuožti pačiūžomis; aš prieš pora metų bandžiau čiuožti pačiūžomis “EDW Esperanza Resort“ čiuožykloje Trakuose, ant Ungurio ežero, tai žinokite, jūs galėtumėt daug atiduoti, kad tik tai būtumėt pamatę, bet tame uždarame kurorte žurnalistų su kamerom neįleidžia, ir neliko atminimui dokumentinių kadrų).

006 Juokai ant stalo

Ši padavėja “Maurizio’s“ nieko neapsimetinėjo, ir sakė: “aš jau jus aptarnavau anksčiau“. Klausiu, kokiuose restoranuose. Pasakė. Ačiū Dievui, ten buvo teigiami įvertinimai. Galvoju, tai man keršyti gal neapsimoka.

Padavėja šiaip padarė mums didelį įspūdį. Ji buvo atsipalaidavusi ir paprasta, be jokios pompos, pretenzijos ir pasipūtimo, be blaškymosi – visas vaizdas buvo toks, lyg ji ne Vilniuje dirbtų, o kokioje nors Vakarų šalyje. Ir ji ne tik su mumis tokia buvo. Kompetentingo serviso nesuvaidinsi ir nesuklastosi.

Restoranas paprastas, beveik asketiškas, kaip tūkstančiai tokių italų restoranų pačioje Italijoje ir daug kur pasaulyje: languotos staltiesės, raudonos kėdės ir picų krosnis, nors dekoras paprastas, užtat nepaprastas barzdotas italas šeimininkas – picininkas, dar kitaip vadinamas piceristu arba piceiva, piciumi, picarijumi ar picajola. Lietuvių kalboje ir pas žemaičius jau nuo XIII amžiaus buvo daugybė vardų picų kepėjams. Pačias picas vadindavo kas kaip: aukštaičiai – pitsomis, suvalkiečiai – pidsėm, žemaičiai – pickėm.

Picų kepėjas visą laiką pats sau dainavo – kaip ir visi italai, XX amžiaus pabaigos italų hitus. Ką Italijoje sukūrė 1970-1990 metais, tą ligi šiol beveik visi dainuoja.

007 Mėsytė

Užkandžiui imame jautienos karpačio (12,50 EUR), su kietuoju brandintu sūriu Parmigiano, ir ne tarkuotu, o plonyčiais lapeliais šviežiai supjaustytu. Ir su alyvuogių aliejumi, ir net valgiaraštyje parašyta, iš kur aliejus: iš Garda ežero regiono. Man patinka, kai yra toks rūpestis apie sudėtines dalis. Puikus karpačas, net iš nuotraukos matyti. Neerzina rukola, kurios čia neprikrauna visos kupetos, kaip kai kur. Skrudinta duonelė – kartu ir traški ir minkšta, ir nesukepta į akmenį. Patiekalą suvalgėm per akimirką. Gal labai alkani buvome.

008 Pica

Picą šovėme tokią, kokios niekada šiaip neužsisakėme: “Portobello“, su mėlynuoju pelėsiniu sūriu ir portobello grybais. Padas mano skoniui buvo truputį per kietas, bet tai smulkmena. Sūris – švelnus kaip kremas, atrodo, glostė gomurį. Padažo norėjosi saldesnio, bet gal čia taip todėl, kad aš labai pratęs prie pietų Italijos, ypač Kampanijos, padažo cukringumo, o čia man buvo labiau šiaurės Italija (galima spėti iš alyvuogių aliejaus, kad šefas kažką bendro turi su šiaurės Italija – italų restoranuose, jei alyvuogių aliejus yra regioninis, tai niekada neįvyksta atsitiktinai). Bet iš esmės – tikrai gera pica. Viena geresnių Vilniuje.

009 Lazanija

Lazanijoje (9,50 EUR) taip pat norėjosi sodresnio skonio – ir mėsos, ir padažo. Lazanijos lakštai buvo tobulos konsistencijos.

010 Duona sušildė širdis

Nuotaika buvo tokia – geriau, nei tikėjomės, bet galėtų būti ir geriau. Ir tada dainuojantis picų meistras atsiuntė krepšelį šviežios, savo tik ką iškeptos duonos, ir, lyg skaitydamas mūsų mintis, dubenėlį šviežio pomidorų padažo, kuris jau buvo tobulo saldumo. Kaip Italijoje kartais būna, kai geriausias momentas kur nors nedidelėje vyninėje, kur nelauktai atvažiuoji vynų pirkti ir šeimininkai nieko neturi, tik alyvuogių aliejaus, duonos ir pomidorų padažo, ir dar sūrio papjausto, tai pasodina prie stalo su ta duona, lauke po citrinmedžiais, ir tai būna puota, kurią prisimeni daugelį metų. Ta duona ir tas pomidorų padažas bus tai, ko aš prašysiu kitą kartą atėjęs. Ne, aš dar iš anksto paskambinsiu, tiksliai pasakysiu, kada ateisiu, ir nuo tos duonos pradėsiu puotą. Tokio skanumo duoną, kaip “Maurizio’s“, Vilniuje turi gal tik “Kempinski“ viešbutyje esantis restoranas.

011 Užtepėlė

Visada žiūrėkite, kokia restorane duona. Iš to labai daug galima sužinoti. Kartais gerame restorane būna vidutiniška duona. Bet tobulos duonos prastame restorane nebūna.

012 Panna Cotta

Aš nemėgstu desertų – aš apie tai sakau jums kas savaitę – ir kai desertai pradžiugina, reiškia, restoranas tikrai geras. Panna Cotta (4,50 EUR) buvo su nuostabiom rūgščiom spanguolėm. Ir tiramisu (4,50 EUR) buvo tobulas, švelnus, mielai drėgnas.

014 Čekis

Dviese sumokėjome 61,30 EUR, palikome arbatpinigių ir išėjome laimingi, laukdami, kada galėsime grįžti. Keturios žąsys iš penkių.

 

Maurizio’s Pizzeria, Didžioji 19 A, Vilnius. Tel. +370 5 232 4237. Facebook profilis: https://www.facebook.com/Mauriziositalianfood/

Antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais – nuo 16:00 iki 22:00. Penktadienį ir šeštadienį nuo vidurdienio iki 22:00. Sekmadienį nuo vidurdienio iki 20:00.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s