Amerikoje nėra džiaugsmo smaugikų

Ko nėra Amerikoje: džiaugsmo smaugikų

Amerikoje yra daug blogo. Mažiau, negu kitur, bet yra. Durnių Amerikoje irgi per akis. Naivių, kvailų, užknisančių, godžių, sukčių, socipatų, smulkmeniškų, tinginių, abejingų. Visokių yra, sudėtinga visuomenė su savo skauduliais ir nepaaiškinamais dalykais (pvz., kretiniškas lovos klojimas ne su užvalkalu, o su paklode po kaldra, kuri per naktį išsispardo, ir ne, net $350 per parą viešbutis nėra garantija, kad tokios negausi – jie tiesiog nemato problemos). Tačiau vieno dalyko Amerikoje nėra.

Amerikoje nėra tų nepaaiškinamų, neįtikėtinų, žudančių ir negatyvą skleidžiančių moterų ir vyrų, kurie tarpsta Lietuvoje ir kurie išnaikinti Vakarų pasaulyje, kaip maliarija ir tuberkuliozė. Aiškinimo sindromas yra liga, ir Lietuvoje ji dar nepradėta naikinti.

Žinote, kalbu apie tuos, kurie ateis tau pasakyti, kad tavo rašymas yra bergždžias, netikslingas ir čia ir taip visiems viskas aišku ir vienu žodžiu ką tu sakai ir rašai, tai apie tai NEAPSIMOKA net burnos aušinti.

Ne, jie ne tie, kurie nesutinka ar ginčijasi (Amerikoje žmonės turi ir naudoja šventą konstitucinę teisę turėti savo nuomonę) – cia tie, kas tiesiog ateina informuoti tavęs, kad apie tai, ką tu rašai, tiesiog nereikia rašyti ir kalbėti. Nes NEVERTA. TAU NEVERTA. Jie žino.

Tas pats galioja daugeliui. Žmonėms Lietuvoje pašaliniai ir neprašyti, giminės, draugai ir bendradarbiai ateina aiškinti, ir aiškina, apie jų atostogas, nekilnojamojo turto pirkinius, jų vaikų mokyklas, vaikų būrelius ir treniruotes, jų prekybcentrių pasirinkimus, kokiuose ūkininkų turgeliuose reikia pirkti, pas kokius gydytojus gydytis. Nieko apie jus nežinantis ir medicininio išsilavinimo neturintis ateis jūsų pamokyti apie jūsų gydymą, peržiūrės jums išrašytus receptus, pasakys, kad nesąmones čia geriate – nėra tokios srities, kur jums niekas nepaaiškins, kad jūs darote kažką neteisingai.

Žmogus Amerikoje gali pasakyti, ir dažnai pasako, kad JAM neįdomu, JAM nerūpi, kad jis to klausimo nesupranta arba jam neaktualu, bet tik lietuviška negatyvo giltinė ateis pasakyti, kad tu apie šitą nerašyk, nes ką tau tuščiai šnekėti, BERGŽDŽIOS PASTANGOS ir BEPRASMIŠKA. Amerikietis net nepagalvojau liepti kažkam, kad neklausytų savo gydytojo.

Aš tikiu, kad gal kur nors po akmeniu slepiasi panašaus būdo amerikiečiai, bet aš jų per daug metų nesutikau ir dabar jau esu tikras, kad jų nebūna.

Amerika gyvena ir kvėpuoja šventu įsitikinimu, kad kiekvienas žino, kas jam geriau, ir kad aiškinti kitam apie jo pasirinkimus galima tik dviem atvejais: arba tu esi įsitikinęs, kad tavo artimas tikrai kelia sau aiškų pavojų gyvybei dabar, šią sekundę (ne po metų), arba tu esi reklamos biznyje ir tam žmogui nori kažką parduoti ir šiuo atveju nusiperki TV laiką, spaudos puslapius arba interneto parodymus ir jau tada PRAŠOM gali kitiems krušti protą atsilošęs kokiu tik nori klausimu ir aiškinti jiems už kiekvieną savo reklaminį centą, bet čia viskas gerai: pardavimai yra šventas dalykas.

Visais kitais atvejais aiškinti amerikiečiams, kas jiems geriau, yra veikla, už kurią gali išsitraukti šautuvą ir suvaryti į tave apkabą ir jis liks teisus, iškviesta policija atvažiuos, apžiūrės jūsų lavoną ir padėkos šaudžiusiam už jo budrumą, o kitą dieną apie drąsų ir pilietišką šaulį parašys miestelio laikraštis “MŪSŲ HEROJUS: NEPABŪGO IR PASIPRIEŠINO AIŠKINUSIAM NIEKŠUI”, o per Fox News parodys reportažą apie tai, kaip pavojingas visuomenei maniakas, aiškinęs kitiems, kaip jiems gyventi, gavo ko nusipelnė ir dabar dega pragare.

Anglai marazmatikai, vis dar manantys, kad amerikiečiai yra truputį kaip vaikai ir jiems reikia auklėjimo, prieš perrenkant Amerikoje prezidentą George W Bush sugalvojo paveikti rinkimus ir pasakyti amerikiečiams, už ką jiems balsuoti. Kairiųjų skystasmegenių laikraštis The Guardian nusipirko iš reklamininkų tos Ohio apygardos rinkėjų sąrašus ir organizavo kampaniją, kur trenkti anglų savanoriai gavo po vieną adresą Amerikoje ir rašė asmeninius laiškus, kad jūs davai nebalsuokit už Bušą, nes jis pavojus visai planetai.

Kai Ohio amerikiečiai pradėjo gauti laiškus iš buvusių imperijos šeimininkų Anglijoje, kilo nuostabi šūdų audra. Amerikos žiniasklaida turėjo ką pasakoti, o ne vienas Ohio rinkėjas nepatingėjo suraityti trumpą, bet suprantamą, asmeninį atsakymą kreivadančiams išblyškusiems broliams Anglijoje ir net nusipirko markutę pašte, priklijavo ir išsiuntė. Daugumas tų atsakymų, žinoma, buvo pasiūlymai šiaušti n* ir daugiau laiškų neberašyti. Blyškios Anglijos mokytojos ir savivaldybėse dirbantys mikčiojantys visuomeninio sektoriaus darbuotojai, gavę atsakymus, buvo šoke.

Taip atsitiko todėl, kad amerikiečiai nepakenčia, kai jiems aiškina, ir patys neaiškina kitiems.

Amerikietis NIEKADA nepaklaus, kaip kartais klausia lietuvis, išgirdęs apie kito sumanymą, projektą ar planus: “TAI KAS TAU IŠ TO? AR APSIMOKA?”

“Dviems mėnesiams į Kaliforniją? O tai jums APSIMOKA TAIP TOLI TRENKTIS?” – tikras klausimas. Bitch, paaiškink man, kaip tu skaičiuoji šiuo atveju apsimokėjimą? Ar mes mažiau mokam už šildymą? Nu principe taip. Ar kainuoja būstas čia papildomai? Nu irgi jo, bet ar tu tikrai apie tai klausi, kai sakai, ar apsimoka?

Čia dar ne viskas. Pagrindinis klausimo idiotizmas yra tame, kad klausiantis galvoja, kad jei ne jis ir jo skeptiškas šaltas protas, tu pats nebūtum sugalvojęs, ko tau norisi ir kas tau geriau.

Manęs dažnai klausia apie mano sprendimų pagrindą, ir Dievas tebūnie mano liudytojas, 95% laiko atsakymas yra “aš taip norėjau”.

Nežinau, ar vieta ir ar laikas čia pripažinti TIKRĄJĄ, didžiąją priežastį, kodėl rašau restoranų apžvalgas. Ne todėl, kad dabar tai mano verslas ir yra didelis įdirbis ir aš esu šioje kategorijoje Nr 1 ir bla bla bla. MAN TIESIOG PATINKA RAŠYTI APIE MAISTĄ.

Bet čia apie žmones, kurie ateina ir sako, kad rašai ne apie tai. Man neina iš galvos viena moteris, priėjusi per knygų mugę šiemet ir patarusi neberašyti apie maistą, nes tai žema.

Aš jums garantuoju, kad visoje Amerikoje neatsirastų nė vieno, kartoju, NĖ VIENO žmogaus, kuris ateitų pas maisto kritiką ir siūlytų jam neberašyti apie maistą. Amerikoje yra frykai, kurie susituokia su savo žirgu arba išsitepa aliuminio dažais ir taip apsitepę vaikšto po prekybcentrį, bet nė vienas jų nėra tiek nesveikas, kad aiškintų rašytojui, apie ką jam neberašyti.

Aš neperdedu: ligi šiol totaliai mane trigerina tos kažkokios liūdno veido Danguolės, kurios man komentuoja, kad vienu žodžiu čia ką parašei tai nėra svarbu ir “koks skirtumas”. Jei tau nėra skirtumo TAI KĄ TU DARAI SKAITYDAMA MANO TEKSTUS, lupena tu? Vienžo prisiminiau atsakymą į klausimą, nuo ko man užverda kraujas. Tai jis užverda nuo tokių.

Amerikoje tokių nėra; kraujui nėr nuo ko virti. Tuo ir džiaugiuos. O kad per Feisbukus pasiekia, tai pats kaltas, nereikia tiek laiko leisti feisbukuose.

Iš čia ir moralas. Kad ir kaip norėtųsi, kad ir kaip magėtų, niekada neaiškinkite kitiems, kas jiems geriau ir kas jiems apsimoka, neapsimoka, tikslinga, netikslinga. Kitiems tikrai nereikia jūsų nuomonės apie tai, kaip jiems elgtis. Jums tik atrodo, kad jos reikia. Palikite kitus gyventi, kaip jiems norisi, ir mūsų šalis bus geresnė, nes kiti irgi paliks ramybėje jus.

O aš neaiškinu jums, ką daryti, bet galite man pervesti €2 arba $2 arba kiek norite į mano PayPal: uzkalnis@icloud.com – ačiū. Jeigu patinka mano rašymai.

2016.

Niekas nepasikeitė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s