Žmonės, kurie nuo visko įsižeidžia

Jie šalia jūsų ir internetuose, galbūt jie – visiems pažįstamos garsenybės, o galbūt tik paprasti šeimos nariai, apie kurių įsižeidinėjimo patologiją žino tik artimiausia aplinka.

Tai yra, pavyzdžiui, šeimos draugė, su kuria vargiai kas benori eiti valgyti kur nors ne namuose, nes visada kas nors būna ne pagal ją, tai draugai parenka restoraną ne tokį, tai meniu nėra būtent to, ko ji norėjo, tai pagamina ne taip, kaip ji įsivaizdavo, vienu žodžiu, štai ji sėdi nelaiminga ir būtent ji yra pokalbio tema, kaip ji ir troško.

Bado, aukos veidu, maistą lėkštėje, paskui atsidūsta ir sako, kad nebevalgys. “Kas yra, Ramune?”. Nieko, sako Ramunė ir atsidūsta, kaip pradurtas krepšinio kamuolys, iš kurio išleido visą orą. “Man viskas gerai. Baigiu priprast. Ko aš noriu, tai visiems paskutinėje vietoje.” Veidas surūgęs, kaip iš kompoto ištraukta slyva. Visi tylom galvoja, o kad tu užsikimštum kada nors, tavo aukos istorijas visi jau žinom atmintinai.

Arba va internetų gyventojas, kuris visada nuo ko nors skandalizuotas ir pasipiktinęs. Jei rašo Feisbuke, tai būtinai ką nors demaskuoja, ir yra visada įžeistas. Aplink sąmokslai, neteisybė ir machinacijos, ir viskas visada nukreipta prieš jį. Visi žino iš pirmos eilutės jo rašymų, kad vėl bus sopulingas savęs gailėjimas ir nuoskauda. Norėtų jį išmesti iš draugų, bet tie, kas pabandė, žino, kad išmestas jis tikrai ateis skųstis ir aiškintis. O gal ir pravirks viešai, kad žinoma, niekam nereikia tikro gyvenimo, visi nori tik visokių pakikenimų. Kas per pasaulis dabar.

Dėl pakikenimų: yra ta kategorija žmonių, kurių misija yra nutraukti bet kokį juoką, nes jis ką nors gali įžeisti. Tipiška frazė: “tik ką palaidojau (įrašyti giminaičio vardą), sirgo (įrašyti ligos vardą), ir man visai nejuokinga”. Juos, deja, skatina tai, kad dažniausiai jų skubiai atsiprašo, pasijutę blogai, ir tada įsižeidinėtojai gali tęsti savo įsižeidinėjimų dramas.

Jų kodekse visada yra formuluotės NEGALIMA JUOKAUTI APIE ir NEGALIMA JUOKTIS IŠ. Tiesiog tokios jų taisyklės, kurias jie laiko universaliomis ir visiems galiojančiomis. Dažnai dar prideda “žinai, mano močiutė sakydavo: kas juokiasi iš tėvų, tą velniai pragare kruš ir tam Dievas gerklėn išlydyto švino prišlapins”. Nes jų senolė buvo labai išmintinga senolė.

Kaskart, kai parašau ką nors apie savo mamą ir jos nesąmones su sveiku maistu arba hėminių tablečių pavojais, arba apie tai, kaip amžinatilsį tėvas nemokėjo gaminti, tik makaluodavo nevalgomus cukinijų troškinius ir širsdavo, kad niekas nevalgo, tai tuojau išlenda kas nors, kas padejuoja: “o mano mama mirus, ir viską atiduočiau, kad tik dar nors vieną kartelį jos nesąmonių paklausyt”. Ir liūdnas veidelis tekste. Aš savo rašymu praktiškai primyžau ant jų mamos kapo.

Apskritai, mamos naratyvas yra mėgstamas įsižeidusių snarglių ant kūloko vyniotojų bendruomenėje. Apie mamą tai ką pasakysi, viskas jiems bus įžeidu ir netinkama. Kaip islamo fundamentalistui viskas yra tikėjimo įžeidimas. Nuo burgerio su šonine iki alkoholio lašo ore. Jiems aš turiu gerą pasakymą: jei tavo tikėjimas įsižeidžia nuo burgerio, tai čia ne tikėjimas, o patologija. Bet nesakysiu, nes dar įsižeis.

Esu rašęs apie tai, kaip vaikų darželyje gamino plovą su skūrom (nes gerą mėsą šeimininkutės vogdavo sau), ir aš tas skūras paslapčiom po stalu mėčiau, o tada mane prigavo ir sakė, kad kitąsyk neduos valgyt, o aš galvojau “garbė Jėzui Kristui, pagaliau, galėsit jūs ūdros pačios tas gličias skūras ėsti” – ir mane sugėdino, girdi, o ar pagalvojai, kaip turėjo jaustis šeimininkutės, “jos iš visos širdies gamino”, o tu jas taip apstūmei.

Tąsyk pasakiau, kas viskas tvarkoje, aš tikiuosi, kad tos chaziajkos vagilės jau mirusios, ir paskaitys nebent tada, kai pragaro smalos katiluose joms įjungs internetą.

Įsižeidinėjimas yra industrija. Yra žmonių, kurie padarę iš šito ištisą profesiją, ir dažniausiai įsižeidinėja net ne dėl savęs, o dėl kitų. Dažniausiai būtent nemusulmonai profilaktiškai įsižeidžia dėl bet ko, kas pasakoma apie musulmonus, nes taip jie parodo vieni kitiems savo krikščionišką jautrumą ir kad yra geri žmonės (įsižeidėliai galvoja, kad jų isterijos ir opos aplinkiniams liudija jų gerą natūrą ir kilnumą; jei meįsižeidi, tai tu stuobrys ir, ko gero, rasistinė kiaulė). Būtent vieni krikščionys kitiems krikščionims Belgijoje neleido statyti Kalėdų eglutės, kad neįsižeistų musulmonai, nors patys musulmonai šiaip jau nieko apie tai nesakė.

Daugelis žeidėsi nuo mano rašymų apie tarkas, kurioms visas gyvenimas yra kapai, pagarbai ir nabašnykai. “Iš jų negalima juoktis, joms tai gal vienintelis malonumas gyvenime.” Ar jūsų smegenys girdi, ką šneka jūsų burna? Jums nenormalu yra juokas, kuris jus įžeidžia, bet jūsų neįžeidžia lavonų garbintojai ir mirties kulto skleidėjai, kurie myli žmones tik ataušusius ir pakastus.

Negalima juokauti ne tik apie neįgaliuosius, ligonius, odos spalvą ar numirusius: aukomis jaučiasi ir vegetarai, veganai, žaliavalgiai, buvę alkoholikai ir ypač moterys. Ne visos, žinoma: tik ta speciali veislė, kuriai visur matosi žeminimas ir niekinimas. Karingosios ir permanentiškai iš visur kraujuojančios feministės, 24/7 įsivaizduojančios, kad vyrai puola ir reikia gintis. Priešas nesnaudžia. Todėl jos kiekviename posakyje, žodyje, piešinyje ir skulptūroje mato patyčią iš savęs ir pastebi kiaulavyrių (male chauvinist pig) dominavimą.

Čia ne tik Lietuvoje. Amerikoje kažkoks veganas vaikas per klaidą gavo karvės pieno į kavą, tai įsižeidė (jo tėtukas ir mamytė įsižeidė dar labiau), o restoranas atsiprašinėjo taip, kad jau paskui beliko praktiškai tik susideginti ir užsidaryti, nes duoti veganui gyvulinės kilmės pieno yra kaip nacių nusikaltimas be senaties termino. Įžeidimas tam veganui vaikui, jo tėvams ir visai giminei.

Dar būna dviratininkai, kurie ne važinėja, o isteriškai laukia, kol kas nors pažeis jų teises, užmindami pusę piršto ant jų takelio. Jie nuolatos įžeisti pėsčiųjų ir automobilininkų, arba pasiruošę įsižeisti, ir vos tik kas, pragysta savo spigiais falcetais, kiauksi, kaip tie nykštukiniai neurotiniai šuniukai, ir jų laibus ir išblyškusius kūnelius nusėja bejėgio pykčio dėmės.

Dar būna alergijų kamuojami – savo arba kitų alergijų. Jiems įžeidimas yra vien tai, kad kiti nežino apie jų alergijas ir pasaulio nepakeičia pagal juos. Jaunystėje turėjau šienligę, alerginę reakciją žiedadulkėms. Tai pagal šių laikų supratimą turėčiau spygaudamas drąskytis ir reikalauti, kad išnaikintų visas pievas. Nes odieve odieve taip girdžiu kaskart, kai pasakau, kas šuniukas eina į restoraną su manim ir sėdi ant kėdžių. “O AR NEPAGALVOJAI KAS GALI BŪTI JEI ALERGIŠKI ŽMONES ATEIS, JIEMS TAI GALI BŪT MIRTIS”. Bitch tegu jie eina į kitą restoraną, nu tik nenumirkit nuo savo isterijos. Gal dar man ir iš miesto su šuniu išsikraustyti dėl jūsų ligos? Kai manęs su šuniuku kur nors neįleidžia, aš tada einu kitur, kur įleidžia. Kokia problema? Mes norėjom gyventi Manhattan Beach, kur su šuniuku neleidžia į pliažą. Tai ar mes reikalavom atsiprašymo iš miesto valdžios? Ne, mes pasirinkom namą 55 km į pietus, kur yra šunų paplūdimys.

Dar būna mamos, susigalvojusios kosminius standartus, kaip turi priimti jas su jų snarglinais spinagryzais (joms visur PRIVALO būti pampersų keitimo kambariai su nemokamais pampersais, arba jos klykia apie tai, kad nu atsiprašau, čia jau kažkoks akmens amžius), to paties primoko ir nupiepusius tėtukus (kodėl jie visada būna spygaujantys falcetu hipsteriūkščiai, apsmukusiom drobės kelnytėm ir su karoliukais ant riešo?), ir veržiasi į gerus restoranus su savo tanko formos supervežimais, kur specialiame drink dispenseryje yra organinio špinato ir kalė salotų smūčis, ir padaro sceną, kai jų neįleidžia, ir rašo apie savo tragediją internetuose, kur kartu su jais įsižeidžia gausi palaikytojų minia, dalinasi sopulingomis istorijomis, kaip ir jiems taip buvo, ir linki restoranui bankroto ir šaukiasi įkalinimo bausmės rupūžei šeimininkui. “Užsienyje už tokią diskriminaciją iš jų priteistų milijonus”, nusišneka jie, ir šita pati istorija ir šitas pats nusišnekėjimas yra tai, kas niekada nesibaigia. “Taip tik Lietuvoje gali būti, nacizmas kažkoks”, žvygauja jie.

Tie, kas daug įsižeidinėja, paprastai yra veidmainiai iki kaulų smegenų, nes visus kitus kaltina dėl neproporcingo jautrumo ir įžeidumo, kai tema jų neliečia. Turėjau Anglijoje bendradarbį, kuris buvo neįgalus, vežimėlyje, ir arabas, ir patikėkite, jis niekada nepamiršdavo savo negalios ir tautybės ir įsižeidinėdavo triskart per dieną, išskyrus tada, kai darydavo tai dažniau. Bet jis negalėjo suprasti, kodėl drįsau būti nepatenkintas dideliu kūju ir pjautuvu, kurį anas laikė užsidėjęs ekrane. “Tu labai jautrus dėl tų politinių dalykų”, sakė man. Panašiai dūsaujanti universitetinė inteligentija, tūpčiojanti ir krūpčiojanti dėl patyčių ir grubumo Užkalnio tekstuose, ir nuolatos įsižeidusi, apsisukus po minutės vemia nesustodama ant bet kurio oponento, nes o tegu neįsižeidinėja, patys tokie.

Labai mėgstu užmest kokį stiprų ir neproporcingą keiksmažodį jiems, kad pasiliktų žiopčiojantys. Įžeiduoliai labai gerai trigerinasi nuo keiksmažodžių – jiems kažkas pasakė, kad keiksmažodžiai yra blogai, nors iš tiesų yra taip, kad kas nenori, gali nesikeikti. “O be keiksmažodžių negali?”, klausia jie. Galiu, sakau, bet su keiksmažodžiais žymiai geriau įžeidžia. Jie pasimeta, o paskui nudžiunga, jiems tai yra tobula priežastis įsižeisti ir pasijusti geriau, nes jie taip bjauriai nekalba. Reiškia, jie geresni. Be to, “štai ir parodei savo kultūrą”, gauna pridurti jie ir jaučiasi ne tik įsižeidę, bet ir nugalėję.

Jei patinka mano rašymai, galite į PayPal atsiųsti dolerį arba du arba kiek norite: uzkalnis@icloud.com

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s