Mirk taip, kad gyvieji pavydėtų

Filmas „Ričardas atsisveikina“ („The Professor“), 2019, JAV. Lietuvoje nuo gegužės 17 d. Režisierius ir scenarijaus autorius: Wayne Roberts. Pagrindiniame vaidmenyje: Johnny Depp.

Tai bus filmo recenzija, ko iš manęs prašo dažnai ir ką duodu nenoriai. Nes kai parašau, tai būna, kaip su kvepalais. Ilgos eilės ir visi geidžia.

Tai buvo filmas, kurio nesigailėjau pažiūrėjęs. Silpnąsias puses galiu pasakyti iškart, kad nereikėtų vargintis: siužetas pagal formulę – praktiškai žinojau, kas bus kurią sekundę, ir vidutiniška (nors ir nebloga) vaidyba, Holivudo standartais, išskyrus patį Johnny Depp, kuris valdo ne kaip A-listo, bet kaip AAA listo aktorius. Ta prasme, yra aktoriai ir yra Aktoriai. Geriausia būna tada, kai meistriškumo net nematyti, nes prieš jūsų akis sukurta magija. Holivudo kritikai jau sako, kad Johnny Depp šiame filme pasirodo silpnai, bet aš su jais visai nesutinku. Gal jis ir galėtų geriau, jei būtų kitas režisierius ir kitas scenarijus, bet maža kas būtų, jeigu būtų.

Vienu sakiniu: paimta istorija apie žmogų, mirštantį nuo plaučių vėžio, ir iš to gavosi turinys, kuris verčia šypsotis ir permąstyti savo gyvenimą.

Ričardas yra universiteto profesorius, dėstantis anglų kalbą ir literatūrą, jam diagnozuoja 4 stadijos plaučių vėžį, ir jis sužino, kiek jam liko gyventi. Jis nori pranešti savo šeimai, bet nepavyksta: prie to paties stalo jo dukra praneša, kad yra lesbietė (jis su tuo neturi jokių problemų), o jo žmona pasako, kad turi meilužį ir su juo tratinasi, ir meilužis vadovauja aukštojo mokslo įstaigai, kurioje dėsto ir Ričardas.

Ir Ričardas supranta tai, kas yra akivaizdu: jam liko nedaug ir amžinai gyvas nebus (kaip ir mes visi, beje, tik jis trumpiau už daugumą), ir jis pradeda paskutinėje savo kelio atkarpoje gyventi, padėjęs ant visko skersą. Jis kruša, kas papuola po ranka, geria alkoholį, kaip kupranugaris dykumoje priėjęs oazę geria vandenį, ir moko studentus pagal savo supratimą, ignoruodamas visą akademinį teisingumą ir politinį korektiškumą. Ričardo niekas nebeatleis iš darbo, todėl jis varo, ką galvoja, jo studentai pirma paklaiksta, o paskui susitaiko, rūko kartu su dėstytoju žolę ir vienas jaunuolis pasiūlo jį paglamonėti oraliniu būdu, o jis sutinka (kodėl gi ne, po mirties tai jau tikrai niekas nebepasiūlys). Žiūrovas sėdi ir mąsto, kad mes visi galėtume gyventi taip pat arba beveik taip pat (visko kartoti nebūtina), bet mums tai vėžio nediagnozavo ir nepasakė, kiek dar liko gyventi, todėl mes tokio leidimo sau nesam gavę.

Dramatinis lūžis primena „Amerikos grožybes“ („American Beauty“, 1999) – ką gali žmogus, kuris neturi ko prarasti ir kuris yra įvarytas į kampą (ir kurio gyvenimo moteris yra likus visiškai nebe ta, kurią jis pasirinko, tik ciniška ir svetima būtybė su tuo pačiu vardu ir pavarde). Kaip ir „Amerikos grožybėse“, pagrindinis veikėjas gyvena tarp žmonių, tačiau yra visiškai vienišas ir atsiremti gali tik į save ir į savo sprendimus. Tai visada geras variantas scenaristui, nes desperacija ir baimės praradimas gali transformuoti asmenybę staigiai ir įspūdingai. Tik „American Beauty“ šią temą išplėtoja labai kompleksiškai, ten daug keistų veikėjų su skirtingomis keistumo istorijomis, o filme „Ričardas atsisveikina“ Ričardas yra vienas, laužantis visuomenės nustatytą tvarką ir konvencijas, o aplink jį yra tik paprasti ir nuobodūs žmonės, kurie visi – net ir tie, kas sveiki – atrodo labiau mirštantys, negu jis.

Per kelias minutes jam pradedi pavydėti, ir galvoji: „ai, bet jis žino, kad mirs“, bet tai ar ne mes visi žinome, kad mirsim? Jis nustoja įtikti visiems ir nebando patikti, elgiasi, kaip nori, o mes sėdime prie ekranų ir jam pavydime, nes mes visi esame suvaržyti, o jis – ne. Ko mes suvaržyti? Apsimetinėjimo ir įsivaizdavimo, kad, jeigu gerai elgsimės ir visiems įtiksime, tai galbūt gyvensime amžinai? Kad būsime labiau mėgstami, jei kentėsime ir taikysimės prie kitų bjaurumo? Bet mes visi kada nors mirsime, kaip ir jis. Kodėl jam galima, o mums ne? Kodėl mes pasiliekame su mūsų netenkinančiu gyvenimu? Turbūt todėl, kad bijome. Turbūt todėl, kad jeigu kažkas yra blogai ir neatitinka mūsų svajonių, sėdime ir laukiame, kad aplinka pasikeis, nes laiko juk dar yra, niekur neskubame. Tik Ričardui laiko nebėra, jam viskas, kas gali įvykti, yra dabar arba niekada.

Dažniausiai, jei negali apsispręsti, ką tau reikia daryti kokioje nors situacijoje (ar reikia būti su kažkokiu žmogumi, ar dar pakentėti ir tikėtis, kad bus geriau, ar eiti savo keliu), pakeisk mintyse aplinkybes, pavyzdžiui, sutrumpink laiką, arba padaugink patiriamas patyčias arba pastebimus nepakenčiamus dalykus iš dešimties, ir viskas pasidarys aiškiau.

Ričardo liga įneša aiškumą, ir sukuria stebuklingą situaciją, kurioje visiškai neatrodo, kad jo – ligonio, kuris tuojau mirs – reikėtų gailėtis ar kad jam gyvenimas yra žiaurus ir neteisingas. Ne, jį stebėdami, gailimės savęs ir graužiamės, kad mes negalime, nemokame, bijome būti tokie pat ryžtingi ir dėti skersą ant mus smaugiančių taisyklių ir pasiųsti tų žmonių, kurie labai seniai nusipelno pasiuntimo.

Filmai (kaip ir knygos) būna dviejų rūšių: po vienų lieka apie ką galvoti, po kitų ne. Geri filmai duoda daugiau klausimų, negu atsakymų, ir daugiau nerimo ir vidinio poreikio kažką spręsti ir daryti su savo gyvenimu, negu pasitenkinusio nusiraminimo ir tapšnojimo sau per petį. Pagal šią paprastą liniuotę, „Ričardas atsisveikina“ yra labai geras filmas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s