Žmones, kurie kreipiasi į nepažįstamus “tu”

Jeigu man nepažįstamas žmogus parašo “tu”, aš jam atsakau, bet bendravimas iš esmės yra baigtas. Tai yra, iš esmės, antros rūšies žmogus, ir jeigu jis TIEK neišmoko, tai būkit ramūs, nežino ir nieko daugiau gyvenime, ką jam reikia žinoti. Iš jo nebus jokios naudos.

Aš kreipiuosi “jūs” į visus nepažįstamus, su kuriais bendrauju. Ir į marozus, ir į pardavėjus, ir į alkoholikus, ir į vaikus. Net jei reikia asmeniškai žinutėje nx pasiųsti, sakau: “eikite na*ui”. Čia gal jau toks ekstremalesnis.

Lietuviams itin sunku su tuo kreipiniu “jūs”. Ne visiems – brokuotiems.

1. “O tai ko jau čia taip susireikšminai” – bum, banas visam gyvenimui, ir ne tik Feisbuke. Patarimas NESUSIREIKŠMINTI išvis yra tiesioginis spjūvis į veidą. Tas pats, kas pasakyti: tavo vertė niekinė.

2. “Nu tai ar jau čia tokie jau ponai”. Kumečio ir sovietinio runkelio paniatkės. Jis galvoja, kad sakydamas “jūs”, jis čia taip nusižemina prieš poną – ir kad ponui malonu, kad prieš jį nusižemino. Tai durnių, bukenų, tamsuolių supratimas.

Beje, panašiai tamsiems Viduramžių nuskurėliams ir mūsų skeltanagiams sodiečiams atrodė, kad su Dievu geriau eis susitarti, jeigu jį liaupsinsi ir garbinsi, ir ponu vadinsi. Jiems Dievas tai kaip samodūras dvarponis, toks Druskininkų meras, tik aukštesnis vierchas, tai jam labai rūpi, kad jį kuo daugiau šlovintų. Tai, beje, mano pagrindinė problema su organizuotos religijos versija 3.11, pritaikyta protiškai nedasivysčiysiems vergams, kumečiams, baudžiauninkams ir burliokams.

Taip pat durniai galvoja ne tik apie “jūs”, bet ir apie aptarnavimą apskritai. Padavėja vaikšto choleros snukiu, kaip žiurkė, kasininkė nesisveikina, kaip persukta ūdra, nes abi galvoja, kad šypsotis ir būti maloniai yra nusižeminimas. “Ar tai čia aš išsišiepus turiu būti?”, klausia toji zaraza.

Durne, kuo aukštesnėje savigarbos pozicijoje žmonės, tuo malonesni jie aplinkiniams. Buvimas maloniu mus išaukština, o ne pažemina. Tu esi kirmėlė būtent todėl, kad elgies kaip šūdą kandusi kirmėlė.

3. “O tai anglų kalboje išvis yra tik “tu” ir jokio “jūs”, ir ką, ir nieko.”

Pirmiausia, anglų kalboje yra daugybė kreipinių visai aristokratinei hierarchijai atspindėti, bet iš kur jums žinoti. Jūs gi mokat trisdešimt žodžių iš čikenfektori.

Antra, anglų kalboje – ypač išauklėtų žmonių tarpe – yra kalbama su arkliu arba šuniu maloniau, arba generolas mandagiau kreipiasi į eilinį kareivį, negu lietuvis žlobelis kreipiasi į kitą suaugusį žmogų. “Ėė”, “agirdž”, “girdi, šitą” yra ne išauklėto žmogaus, o pusgyvulio stenėjimai. Ir jei taip sakai, esi pusgyvulis.

Lietuviškas skirtumas tarp “tu” ir “jūs” yra vienas geresnių dalykų mūsų užniurkytoje ir paniekintoje kalboje. Kreipimasis “tu” arba “jūs”, sąmoningai pasirenkamas, arba mąstymas apie tai, yra nei daugiau nei mažiau: požymis, kad galvoji, ką šneki, požymis, kad tau ne vistiek, požymis, kad pašnekovui skiri dėmesį ir nededi ant jo skersą.

Kalbos sudėtingumas ir kreipinių hierarchija yra brandžios civilizacijos ženklas: kaip kokioje italų kalboje, kur “tu”, “lei” ir “voi” reikia pajusti. Visuomenės, kurios skiria “tu” nuo “jūs” taip daro todėl, kad jose yra tvarka ir sistema. Tujinimas visų aplink yra ten, kur banda, galvijai ir balta mišrainė. Nėra ko didžiuotis bukumu ar išsilavinimo stoka, nesupratimu ar blogu skoniu. Jūs tiesiog evoliucijoje žemiau plintuso, civilizacija jus apėjo, turbūt ir ugnį skeliat titnagu.

Čia kaip taisyklinga rašyba, su kableliais, taškais, didžiosiomis raidėmis, tarpais, brūkšniais: išsiauklėjimo, išsilavinimo, klasės požymis. Kažkada Delyje protinau vargšus indus, atėjusius į biurą samdytis – visi universitetus baigę, bet daugelis rašo angliškai klaikiai, be didžiųjų, mažųjų ir skyrybos ženklų (“O tai koks skirtumas, gi visi supranta”) – sakau, kitą kartą kai kur nors samdysitės, kreipkite į tai dėmesį, o dabar aš jūsų pareiškimo net neatsiversiu vien dėl laiško pirmos eilutės “hi there”. Sako, argi tai svarbu? Sakau, nu pažiūrim. Žinai, kodėl tu man rašai pareiškimą, o ne aš tau? Nes aš visada sakinius pradedu iš didžiosios ir taškus dėlioju jų gale.

Principe mano šuniukas, kuris moka duot “labas” ir sėdėt, yra geriau išauklėtas, nei tie adaptai ir socialiniai pitekantropai, kurie nesupranta, kad kreiptis į nepažįstamą “tu” yra kaip lipti su batais ant klozeto, užuot sėdus ant jo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s