Užkalnio mama jį tokį užaugino

Mano mama yra atsakinga už daugelį dalykų mano gyvenime. Kai galvojate (jeigu galvojate), iš kur Užkalnis toks, koks yra, tai čia mano mamos, Nijolės Onos Užkalnienės, nuopelnas.

Mano mama, kurią čia matote su manim Romoje, nes atskrido trumpų atostogų į Italiją pas mus su Fausta (mes dabar kurį laiką gyvenam Italijoje, kas dar nepastebėjote), yra dizainerė ir didžiąją gyvenimo dalį kūrė moteriškus ir vaikiškus batus. Dar prieš Dailės Institutą Vilniuje ji Kaune mokėsi meninės fotografijos ir visą gyvenimą labai gerai fotografavo. Ji visada domėjosi viskuo ir domisi ligi šiol, ir visiems sako viską, ką galvoja.

Mama (kaip ir tėvas) mane auklėjo keistai. Man buvo leidžiama beveik viskas ir reikalaujama beveik visko: tikslai ir lūkesčiai buvo užkelti taip aukštai, kad daugeliui tai atrodė žiauru ir negailestinga. “Duok vaikui vaikystę” – nejuokinkit, kokia vaikystė. Mamai reikėjo duoti vaikui gyvenimą, o ne vaikystę, ir gyvenimas buvo dabar, o ne rytoj. Taip kad Andriukai zuikeli viską darai dabar ir darai geriausiai, o ne “geriausiai, kaip gavosi”. Pastangos nesvarbu. Stengeisi ir norėjai, kaip geriau, bet nepavyko? Blogai. Kitą kartą turi padaryti gerai. Ne geriau, o geriausiai.

Mama davė man geriausia, ką galėjo – knygas, daiktus, drabužius, parkerį auksine plunksna nuo pirmos klasės, geriausią tais laikais mokyklą (ir ne nuo 7 metų, kaip visiems, o nuo šešerių), o kai buvau ligoninėje būdamas 16, tai man nešė Kijevo kotletą iš “Neringos”, kad man nereikėtų būti, kaip visiems. Bendra eilė, bendras katilas ir bandos gyvenimas niekada nebuvo man – kiek save atsimenu, išskirtinumas buvo duotybė, o ne variantas. Neklausk, kodėl kitiems galima būti paprastais, o tau ne. Tiesiog tau ne. Ne toks gyvenimas išpuolė.

Mainais už viską, kas geriausia, buvo lūkestis, net ne lūkestis, o žinojimas, kad gyvenime galiu daryti, ką tik noriu, tik negaliu net galvoti apie tai, kad būsiu “paprastas žmogus” arba gyvensiu, kaip visi. Darbas nuo 9 iki 5 ir vidutinė alga ir troleibuso nuolatinis bilietas – šito negalima niekada. Ne tam gimei ir esi užaugintas ypatingoje šeimoje, kad būtum, kaip visi.

Mes nebuvom juodai turtingi, bet pagal anuos laikus turėjau žymiai daugiau, negu 99% bendraamžių, tačiau tuo pačiu buvo reikalaujama daugiau, negu iš 99% bendraamžių. Būni tik geriausias ir numeris vienas visur, visada ir kasdien, ir nėra kitų variantų.

“Aukso vidurys”, “teisybė kažkur per vidurį”, “negalima tik juoda ir balta matyt”, “reik visur balanso”, “visokių yra visokių reikia” – tokių ne tik kalbų nebuvo, taip net galvoti niekas negalvojo. Visada tik daugiausiai, geriausiai ir tik teisingai, ir visada buvo gera ir bloga, teisinga ir neteisinga, ir jokių tau vyniojimų. Tik kraštutinumai, nes tik iš kraštutinumų gaunasi įdomūs dalykai, nes gyventi verta tik įdomiai.

Mama buvo dažnai šalta ir negailestinga. Visada sakydavo, kad negalima skųstis ir aimanuoti, nes tokių niekas nemėgsta ir niekam svetimi vargai ir ašaros nerūpi, rūpinkis savim, nes niekas kitas tavim nepasirūpins, ir Dievas padeda tiems, kurie patys sau padeda. Ištižimas bei tinginystė buvo baisiausios ydos, kurių neatleisdavo. Pasitenkinimas vidurkiu buvo nedovanotinas. Ir jokių atsikvėpimų: “pailsėsi, kai numirsi” – taip mano mamai sakydavo jos mama, mano močiutė, Izabelė Marčiulionienė.

Ar labai laimingas buvau vaikystėje? Nemanau, nes buvo daugiau pareigų, negu teisių. Bet tėvų darbas yra duoti ne vaikystę, o gyvenimą, ir tokį, kad, sulaukęs 48 metų, galėtum tik žiūrėti ir stebėtis, už ką man viskas taip gerai pasisekė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s