Durniausia yra tikėtis

Pavadinimas yra keistas, bet palaukite: kiekvienoje beprotybėje yra logikos. Angliškas pasakymas “there is a method in his madness“ (jo beprotybėje yra kažkokia sistema) mane visada stebino savo pagarba pamišimui, kuris tik atrodo, kaip pamišimas, bet tikrovėje pasiekia rezultatus.

Jeigu rusai pasakose šlovino ivaną-duraką, kuris gulėdamas ant krosnies nesiparino ir jam stebuklingai visko užteko, arba “skatert-samobranka“, tokią automatiškai pasipildančią staltiesę, kuri pati pristatydavo čipsus, alų, kolą ir baltą mišrainę pagal poreikius (toks senų laikų komunizmo ir socialinės rūpybos prototipas), tai anglosaksams buvo kitaip ir jie to nesigėdino.

Ideologija buvo tokia: negėda būti pamišusiu, jei dėl teisingo tikslo, gėda yra sustoti pusiaukelėje ir pasiduoti. “Quitter“, tas, kas numeta reikalą – žodis be teigiamo skambesio. Baisiau už lūzerį. “I am a fighter, not a quitter“, sako anglai apie save (ne visi, žinoma). Kovotojas, ne pasidavėjas. Tai labai stiprus pareiškimas. Atkreipkite į jį dėmesį.

Aišku, dar ir turi žinoti, kad savo pamišusiai, obsesinei veiklai pasirinkai teisingą kryptį. Nes jei tavo maniakiškas planas galų gale nieko neduoda, tada atsiprašau, pats durnas, sako tau amerikiečiai ir anglai. Liūdna istorija, bet niekas nekaltas, tik tu pats, deja. Ir už pastangas niekas nepagirs. Ir tavo neišsipildžiusių svajonių niekas neromantizuos. “Jis taip norėjo pastatyti raketą ir išskristi į Mėnulį, deja, jam nieko nesigavo“. Niekam neįdomu.

Čia yra žiaurioji pusė: juk niekas nenori būti tuo, kas lošime visus žetonus padeda ant neišlošusio numerio. Tai tu durnas ir viskas. Tu geriau papasakok, kaip tu padėjai žetonus ant laimėjimo. O jei neturi geros istorijos, tai vietoje jos blogos istorijos, ačiū, nereikia.

Pamoka mums visiems: Steve Jobs niekam nebuvo įdomus, kol jam nepradėjo sektis pardavimai. Surinkai garaže kompą? Nu labai gražu, bet kad jį perka tik keli nupušėliai, kaip ir tu. Susipykai su visais? Tai durnas. Padaryk milijardus, tada mes tave pripažinsim genijum. O kol kas tu tik nupušėlis be rezultato, sūneli.

Nupušimas užsiskaito tik tada, kai tavo nupušusi veikla apsimoka labiau, nei vairuoti taksi ar šiaip kur nors fabrike prisukinėti gaikes. Tada nupušimas ir pamišimas yra gerai. Kitaip – ne. Durnus svajotojus mėgsta tik romantiniuose rusų filmuose apie kokį diedą, kuris statė laivą ir nepastatė. Ir liko nukvakęs su savo brėžiniais ir svajonėmis apie tai, kaip baltos burės plaukia į tolimus kraštus. Ne, tai nėra miela. Tai apgailėtina. Nebūkite kaip tas diedas.

Aš turėjau močiutę, savo tėvo mamą, kuri mirė jau prieš kokius dvim metų, ir nelinkiu jai anam pasaulyje nieko blogo, bet ji ne tas žmogus, kurį priėmė pro Dangaus Vartus su dideliu džiaugsmu. Jei ir priėmė, tai paskui nejuokais gailėjosi ir, manau, bandė išprašyti, bet ji jau tuo laiku buvo susipažinus su korumpuotais angelais ir užmezgus kontaktus su įtakingais velniais.

Ji buvo piešimo mokytoja. Klaiki egoistė, pasipūtėlė, arogantiška fyfa, ciniška manipuliantė, jaunystėje skaitėsi graži, nes ryža ir garbabota, ir tuo naudojosi, save laikė kilminga ir niekino beveik visus aplinkui (išskyrus stipresnius už save). Ir čia aš pavardinau tik kai kurias jos savybes. Ji nebuvo gero žmogaus pavyzdys.

Tačiau pagal anuos laikus jai sekėsi. Turėjo susigalvojusi dailės mokymo “eksperimentinę programą“, susirado ministerijose užtarėjų, bendravo su visais, su kuo reikėjo, Maskvoje turėjo blatą ir pažintis. Varinėdavo ten tiek, kiek reikėdavo, susiformunus komandiruočių, ir, kaip suprantu, zyzdavo ten tol, kol ten visiems baigdavosi kantrybė nuo tos moters iš Lietuvos.

Ir ji turėjo nežmoniškai laimingą gyvenimą, pagal anuos laikus. Su kažkokiais pedagogų projektais varė į Italiją tais laikais, kai į komunistinę Čekoslovakiją nuvažiuoti buvo gyvenimo pasiekimas (ramiai, Čekoslovakijoje ji irgi buvo, ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir daug kur). Italijoje varinėjo po vilas, galerijas ir Vatikano muziejus, kai tarybiniam žmogui išvis nepriklausė žinoti apie Vatikaną apskritai.Publikavo savo pedagoginius straipsnius Rytų Vokietijoje ir Bulgarijoje, ir gaudavo honorarus užsienio valiutos čekiais, o laikai buvo tokie durni, kad tiek Amerikos dolerį, tiek Vietnamo šuns kaką, tiek Rodezijos makaką iškeisdavo į tuos pačius “Vniešposyltorgo“ čekius, už kuriuos galima buvo užsipirkinėti turbo gerumo prekes iš užsienio, parduotuvėje uždangstytais langais, kur paprasti pinigai negaliojo ir be tų čekių žmonių net neįleisdavo. Parduotuvė buvo dabartinėje Juozapavičiaus gatvėje, kažkur tarp Regitros ir ten, kur dabar yra restoranas MEAT.

Tai močiutė ten pirko, be kitokių gėrybių (paltų, ploščių, itališkų aulinių), eksportinę kino kamerą, ir ja filmavo ant 8 mm juostelės. Aš jums sakau, kad esu iš atsilupusios šeimos.

Tai visa tai papasakojau tik tam, kad iš visų dalykų, kuriuos sakydavo močiutė, ji visad pabrėždavo, kad jai dalykai patys krito į rankas. Ji jų nelaukė.

Galbūt ji ir melavo (jai nebūtų buvęs pirmas kartas), bet šituo atveju aš linkęs ja tikėti.

Matote, yra taip, kad vienas sėkmės metodų yra nelaukti ir nesitikėti.

Sėkmės laukimas išpučia mūsų lūkesčius ir paskui priveda prie juodo nusivylimo. Todėl treneriai sako metantiems svorį nelipti ant svarstyklių: nors kai kam gali padėti, kitus gali demotyvuoti taip, kad jie tiesiog pasakys “f*ck it“ ir pasiims dėžę bulkučių, kai nepamatys laukto skaičiuko.

Turėk tikslus, bet jų išsipildymo nesitikėk ir nelauk. Tai sunku padaryti, bet kas sakė, kad bus lengva? Stebimas virdulys neužverda, o susigalvotas ir laukiamas lūkestis tampa nusivylimu.

Pasakysiu dabar labai kontraversiškai. Nes paprastai rusiškų patarlių netiražuoju, o tai rezonuoja su rusiška išgyvenimo kalėjime taisykle, kurią užrašė rašytojas Solženycinas, o paskui visi pradėjo kartoti, lyg patys būtų sėdėję lageryje. Taisyklė yra “Netikėk, nebijok, neprašyk.“

Netikėk – nes apgaus. Kai patiki pažadais, tai lauki jų išpildymo, ir tada pasidarai nuo jų priklausomas. Žmonės labiausiai nusivilia, kai vienas kitam santykių pradžioje visko prižada, o paskui gyvenimas įveda korekcijas. Mylėk, bet nieko nesitikėk, viskas, kas tau gali būti geriausio, bus.

Nebijok – nes ko bijai, tas atsitinka, tai čia mes ir taip žinome. Kai tu kažko bijai, pasidarai priklausomas nuo to, ko bijai.

Neprašyk – nes tapsi priklausomas nuo to, kas tau duoda tai, ko prašai.

Visos šios trys taisyklės yra iš esmės apie tą patį. Kai tik pasidarai nuo ko nors priklausomas, kai tik savo sėkmę ar laimę atiduodi kitiems į rankas – viskas, bum, gali manyti, kad jau pralošei. Iš žmogaus, kuris yra priklausomas tik nuo savęs, labai sunku ką nors atimti. Todėl organizuoti nusikaltėliai, skolintojai už kosmines palūkanas ir kiti panašūs tipai dirba su žmonėm, kurie yra įsprausti į kampą priklausomybių. Narkomanai ir lošėjai. Kitokius numelžti labai sunku.

Tikėjimasis yra viena silpnybių. Tai – priklausomybės rūšis.

Aš ne veltui jau sakiau, ir dar sakysiu, kad laimingi mes galime būti tik patys. NIEKAS KITAS nepadarys mūsų laimingu, kol patys nebūsim. Nei valdžia, nei bankai, nei darbovietė, nei spa administracija, nei jokie kiti žmonės. Tikėjimasis savo laimės iš kitų žmonių yra dar durniau, negu loterijos bilieto pirkimas (durniau, nes loterijos bilietas dar kartais išlošia, nors ir labai retai, o laimės atveju išimčių nebūna).

Dar daugiau: kai patys būsite laimingi, kiti ateis jums atnešti dar daugiau laimės. Laimę neša jau laimingiems.

Viltis – durnių motina. Dar viena teisinga lietuviška patarlė, kas čia man darosi, aš pats negaliu suprasti. Bet teisinga.

Taip, tikėtis yra durniausia.

O tai ką daryti, klausiate jūs? Tai pasakysiu.

Tiesiog pamišusiai stengtis dėl savo tikslo. Labiau, negu visi kiti.

Jei norite stengtis vidutiniškai, tada geriau išvis nesistenkite. Eikite pagulėkite tada geriau ir pažiūrėkite televizorių.

Pamišusiai reikia stengtis – nes jei esate teisingame kelyje, tai čia yra išgyvenimo žaidimas. Laimi atkakliausias. Laimi tas, kas ištveria ilgiausiai (tik tada, jei esi teisingame kelyje, pakartosiu aš jums, o iš kur žinoti, ar esi teisingame kelyje, klausiate jūs, o vat čia jau jūsų problema, atsakysiu aš jums, už jus teisingo kelio niekas nesugalvos; geriausia, ką galiu patarti, stebėkite kitus, ir gal ką nors sugalvosite).

Čia galiu duoti analogiją, kurią esu pasakojęs susitikimuose su mokiniais ir studentais, taip kad jei girdėjote, tai atsiprašau.

Didelė didelė salė. Kaip Žalgirio arena. Viduryje yra durys, niekas nežino, kas už jų, bet kažkas gero. Taip yra manoma.

Salė yra pilna žmonių, ir dar daugiau ateina iš lauko. Dar kitus suveža autobusai iš atokiau, kaip anksčiau kaimiečius veždavo pasižiūrėti į Akropolį. Žmonės stoja į eilę. Visi paklibina rankeną ir mato – užrakinta. Kiti paklibina pora kartų ir nueina. Girdisi nueinančių murmėjimas: “matai, aš tau sakiau, kad nesąmonė“. Kiti net į eilę nebestoja, tik nusiperka kolos ir dešrainį ir išeina, keikdamiesi, kaip brangu. Po vieną nuburzgia autobusai, išveždami nusivylusius. Salė tuštėja. Kai kas prieina, paklibina rankeną ketvirtą, penktą kartą. Užrakinta. Jūs jau paklibinote gal du šimtus kartų, bet namo neinate. Nėr čia ko, bilietas buvo pirktas juk.

Kai kas pavargę sėdi tribūnose, selfinasi ir fotkina klibinančius duris, ir kelia į Facebook ir Instagramą su ironiškais užrašais, kad jei durys neatsidaro, reikia nebe klibinti, o kviesti meistrą-šaltkalvį. Galiausiai ir jiems pabosta, ir jie išeina. Salėje gęsta šviesos, ateina valytojai sušluoti spragėsių ir tuščių kolos popierinių stiklinių. Paskutiniams klibinantiems jau skambinėja jų žmonos ir draugės, nu kiek tu ten dar. Jau varyk namo. Jie paklibina rankeną. Užrakinta. Ir išeina.

Galiausiai prie durų liekate jūs vienas, ir nueinate paklibinti nu dar vieną kartą.

Ir durys atsidaro.

Ir už jų yra viskas, ko galėjote tikėtis ir net kai kas, ko nesitikėjote.

Nes čia buvo toks žaidimas. Laimi tas, kas ištveria ilgiausiai, ir kas dar tebeklibina durų rankeną, kai visi kiti jau išėjo namo; o kiti išėjo net nepaklibinę, o dar kiti į tą salę net nevažiavo, nes nenorėjo praleisti X-Faktoriaus per teliką, o su Gala atsukti iš archyvo nemoka.

Tai buvo ištvermės žaidimas, ir dabar žinote, kaip jame laimėti.

Ačiū, kad skaitote, mano jūs mielieji pamišėliai. Geros jums dienos. Man galite pervesti, jei patinka, $2 ar kiek norite, į mano PayPal uzkalnis@icloud.com – ačiū, kad spaudžiate mane rašyti dar. Jei nenorite, galite paspausti patinka arba nieko nespausti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s