Nekenčiu kapinių, arba lavonų kompostavimo kulto apsėstiesiems

Jei 30% nuolaida kapų žvakėms yra labiausiai jus jaudinantis dalykas ir jei esate aptarinėje su kuo nors, kaip gražiai apsodinus kapą, neskaitykite šio teksto. Jūs beviltiški, ir jums labai nepatiks.

Nekenčiu kapinių. Pats kartą per metus nuvažiuoju ir uždegu žvakutes, bet tai ir viskas, o šiaip kapinės man yra atgrasios ir nemalonios, blogai kvepiančios vietos su plastikinėm Havajų gėlėm ir paminklais, kurie yra lyg iš marmuro kalti poliruoti dideli šūdo gabalai. Tai yra kreivų šriftų fejerverkas, banalių epitafijų tryda ir dar keli iškalti portretai, baisūs, kaip kalinių tatuiruotės. Niekur nėra klaikesnių antkapių, nei Lietuvoje. Jei Lietuva yra ašara Dievo aky, tai kapinės yra akies glaukoma ir nešvarumas Dievo ausy.

Dar yra tos dienos, kai visi geriatriniai nupušėliai išsitraukia senas mašinas, kurių seniai nebemoka vairuoti, ir kamšo kelius, stengdamiesi kuo daugiau apvažiuot kapinių, kapinaičių ir kitų zombių daržų, kur grėboja ir knisa, ir žiuri piktai į tuos, kas nenori prie jų pramogų prisijungti.

Lietuvoje, visad sakiau, kažkas daug uždirbs, kas išleis puošnų albumą “Gražiausi Lietuvos kapai”, kurį laikys žmonės ant kavos staliukų ir dovanos jubiliejams. Ir kas padarys TV šou “Kvieskite duobkasius!”, kuriame kūrybinė grupė ieškos nelabai prižiūrėtų kapų, brausis su kamerom į gyvų giminių namus, kurie neprižiūri tų kapų, pizdavos juos ir gėdins, kalbins jų tolimesnius gimines ir siundys vienus ant kitų, o paskui žiūrovai balsuos už mėgstamiausią kapinių rausimo žabą, ir pagrindinis laidos prizas bus brangus antkapis su pavarde, vardu, spalvota paso nuotrauka ir iškalta gimimo data. Laimėtojas arba laimėtoja gaus pasirinkti ir epitafiją: “Per anksti išėjai, bet gal jau ir metas jau buvo” arba “Liūdi vaikai, džiaugiasi vyras, visiems kitiems po*ui”.

Yra ta veislė žmonių, kuriems nenusibosta visos tos tvorelės ir kapų gėlių sodinimas ir šnekos apie numirėlius, ir kuriems pagrabai yra didžiausios šventės su sick šarvojimo salių vaišėmis, butyrbrodais su nugarine ir brendžiuku per 10 metrų nuo pūvančio eksponuoto lavono („kaip gražiai Rimutė atrodo, lyg net šypsosi“). Tie mirties maitvanagiai, tos nupušusios senės, duodančios senatvei blogą vardą, būtent todėl ir varo ant kapų, kaip į šventę, nes ten jų niekas nesustabdys ir nelieps užsičiaupti su jų užknisusiom dejonėm apie ligas, poliklinikas ir sapnus, kai pas jas naktimis ateina tie, ką jos pačios nuvarė į kapus, nes greta tų raganų tikrai norisi greičiau mirti, kad tik jų nebegirdėtum.

Jei numirėliai galėtų, išsikastų save iš po žemių ir tas tarkas atidaužytų grabo lenta, ir taikliai spyriais išvarytų, drebančiais balsais kaukiančias, iš kapų teritorijos: „Duokit mums ramybę, užpisot su savo tvorelėm ir kasmet naujom gėlėm ir persodinimais, pas save prie namų pasisodinkit gėlių, senos rupūžės, šiukšles išsimeskit iš savo priperstų trobelių; gyvenimu užsiimkit, kol gyvos esat, ir DUOKIT MUMS RAMYBĘ, nes užpisot kartot „amžiną atilsį“, tai duokit mums tą atilsį, o iš čia eikit von, kapuose prisibūsit, kai pačios nudvėsit“. Taip sakytų joms skeletai.

Jei manote, kad čia aš piktai, tai dar nieko negirdėjot iš manęs apie nusenusias bažnyčių chorų čiūčelas su megztom beretėm, specialiai drebinančias savo stimpančių kačių balsus, kai traukia „Marija Marija“, besididžiuodamos atlikimu. Net ašarėlė nuriedėjo, ai kaip gražu.

Nebesijaučiu kaltas, kad niekinu mirties kulto sektantus ir nemyliu kapų, kapinių tradicijų, numirėlių garbinimo, privalomo visuomenės spaudimo ta tema (“kai pats numirsi, tada suprasi”), kaip ir žmonių, kurie prievarta bruka savo praeitį man – nors vaikystėje peržiūrinėdavau savo šeimos nuotraukų albumą Kaune, svetimų albumų nenoriu matyt.

Taip pat, jei nenorite gauti nemalonaus atsakymo, neklauskite mano nuomonės apie pasenusių legendinių teatro ir kino žvaigždžių interviu tarp savo dulkėtų nutrintų servizų apie tai, kokie jie (jos) buvo jaunystėje – jie (jos) visada bamba apie tai, kokie dabar baisūs laikai atėjo, o dūsaujančios skaitytojos skaito ir dūsauja, ak, tikrai, kaip išmintingai kalba senas žmogus, kokia tikra asmenybė, va senais laikais tai buvo žmonės iš didžiosios raidės, o dabar vien tuštybė ir tie jūsų feisbukai. Baikit, ten tik niurgzlių kvaksėjimas. Žiūrėkit jų senus filmus, bet negadinkit nuotaikos sau ir kitiems, klausydami jų autoterapinių vaitojimų.

Žinot, kodėl Čekuolis vis dar aktualus? Nes nedūsauja, kokia buvo praeitis faina. Spėkit, kiek jis turėtų fanų, jei burbuliuotų, kad praeityje jį vertino, o dabar vot ne. Neturėtų.

Beje, ar pastebėjote, kad yra žmonių, kurie pripažįsta vienintelį knygų žanrą: naftalininius memuarus? Tai patys nykiausi žmonės. Jie nemėgsta kelionių ir naujų patirčių, ir randa komfortą kosėjančiame ir šlubuojančiame praeities pasaulyje.

Tai va, saikingai nekenčiau laidotuvių tradicijų, kol nepalankiau garsiausių Argentinoje kapinių – Rekoletos kapinės Buenos Airėse yra jų panteonas, jų turtuoliai, generolai ir ministrai, ir jų Žemaitė, Evita Peron – palaidoti pagal jų tradicijas, nekasant į žemę, bet sudedant į namukus ir rūmukus grabams, kad šviežiai numirę dar pasmirdėtų kurį laiką, ypač šitame karštyje (Buenos Aires arčiau pusiaujo, negu Stambulas – saulės gauna kaip Egiptas).

Dabar kapinių ir laidotuvių nekenčiu dar labiau, nors labai džiaugiuosi, kad pamačiau tą numirėlių miestą su pompastiškais, pasipūtėliškais mauzoliejais, kur šeimos viena kitai rodė fingerius, statydamos, kad kuo erdviau būtų grabams ir nabašnikams, kad tik aukščiau dangun kiltų lavonų nameliai ir rūmai, kai kur net su šviestuvais ir įvairių spalvų marmuru, skuleptūromis ir aniuolais. Žinokit, sakau aš jiems, jei jūsų senelis netyčia papuolė dangun, jis ten turi savų angelų draugų, o jei jį velniai nusinešė į pietus nuo žemės paviršiaus (kaip visi ir tikėjosi), tai marmuro angelai jam nepadės.

Praeitį žinoti būtina, bet ji turi žinoti savo vietą, ir ji jos nežino, jei tos vietos jai ryžtingai neparodai.

Praeitis yra ryžtinga, atkakli ir įžūli, ir kadangi ji negali pasikeisti, ji yra stipri ir jai niekas nebaisu. Taip pat ir gyvybė, palyginti su mirtim, yra trapi, silpna, laikina ir jautri, o mirtis yra amžina ir nagla. Niekas, be jūsų pačių, nepasirinks, į kurią pusę stoti. Silpnieji ir šiaudadūšiai glaudžiasi prie praeities, nes yra bailiai. Mirtį garbina tie, kas atsisako gyvenimo.

Praeitį, kartoju, žinoti ir pažinti ir prisiminti būtina. Lygiai taip pat gyvam organizmui būtina tuštintis ir šlapintis. Praeitis yra tai, ko nebėra ir prie ko nesugrįšite. Tai, kas pasilieka tualete po jūsų, irgi yra jūsų praeitis: pietūs ar vakarienė, kurie nebegrįš. Tačiau apsigyventi tūlike arba fotografuoti klozeto turinį nereikia, nebent būtumėt tos srities daktaras.

“Pagarba išėjusiam”, trypčiojant po kažkada gyvenusiųjų kompostavimo vietas ir tiek pat prasminga, kiek parymojimas prie iškakotos krūvelės – “čia mano pagarba tiems, kas gamino maistą”. Valgant reikėjo džiaugtis. Ką aš čia kalbu, juk šita pati tauta nekenčia gyvų architektų ir garbina pasmirdusius okupacijos griuvėsius, paveldu vadindama. Apie gyvų miestų gyvenimą sprendžia urbanistinės lavonienos fetišistai, raukšlėtos pseudomokslo ligonės, kaip tie sick žmonės dokumentiniuose filmuose, kurie nieko negali išmesti ir dūsta namie tarp šiukšlių. Randa supuvusią katę. “O, tai Mimi, mes taip jos ieškojome.”

Praeities kultas, mirties kultas nėra nekalta babyčių pramoga (“baik tik, babūnei viena pramoga likus, ant kapų nuveit”). Lygiai kaip priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų yra gydytina, nepageidaujama būklė. Kaip pomėgis vaikų tvirkinimui nėra priimtinas visuomenei, ji jam priešinasi ir jį baudžia, net jei patys vaikai ir nesiskundžia.

Kiekvienas, rinkdamasis apkabinti praeitį, atsuka subinę dabarčiai ir ateičiai. Pagalvokite, ar tikrai to norite.

Numirėliai suirs ir be jūsų, nesvarbu, grėbosit lapus ar ne. Mylėkite gyvuosius ir rūpinkitės gyvaisiais, nes jiems rūpi ir jiems reikia.

2017-2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s