Kaip lietuviai 1989-2000 grabais važinėjo

1989-2000 Lietuva. Trečioji Evangelija.

Ištraukos.

Automobiliai

Būtent tais dėvėtų mašinų laikais atsirado populiarios legendos „Lietuvoje nevažinėta“ (suprask, tik ką atvežta iš Vokietijos ir aštuoniolika metų važinėjusi išimtinai gerais, lygiais kaip stiklas, Vokietijos ir Šveicarijos keliais). Mažai kas tokia reklama tikėdavo, bet ji dažnai girdėdavosi. Kitas kone mintinai visų žinomas mitas buvo tas, kad automobilio savininkė buvo močiutė iš Vokietijos kaimelio, kuri mašiniuką prižiūrėjo ir juo rūpinosi labiau nei savo anūkais, ir važiuodavo juo tik kartą per savaitę į bažnyčią. Iš šio pasakojimo juokdavosi beveik visi (tiesą sakant, nesu dar nieko sutikęs, kas būtų patikėjęs šiuo pasakojimu), tačiau jis būdavo atkakliai kartojamas automobilių turguose ir atsirasdavo tokių, kas pagalvodavo, kad o gal, o gal taip ir buvo, ir galbūt čia visiškai netyčia aš nusipirksiu labai pigiai labai gerą automobilį, kuris man dar labai daug metų ištikimai tarnaus.

Pardavinėjant automobilius turguose ir „iš rankų“ – o čia jau buvo kitas mitas, apie pažįstamą meistrą, kuris, pats nuvažiavęs į Vokietiją, nuperka tiksliai tokį automobilį, kokio nori užsakovas, tada gaunasi ir pigiau, ir geriau, nors dažniausiai tas superparinkimas būdavo žymiai greitesnis ir visai ne toks ekskliuzyvus, kokio tikėdavosi pirkėjas ar pirkėja. Parvarytiems automobiliams būdavo ne tik atsukinėjami odometrai (tai buvo daroma taip masiškai, kad praktiškai niekas net negalvodavo jo neatsukti, standartinis kilometražas visada turėdavo būti apie 150 tūkstančių kilometrų, kas dažniausiai reikšdavo maždaug dvigubai daugiau nuvažiuotų kilometrų realybėje). Atsuk per smarkiai ir padaryk, kad rodytų 90 tūkstančių, ir tavim niekas netikės, nes sąžiningi žulikai tiek nesuka, atsukęs palik per daug, kokių 250 tūkstančių, ir pirkėjas vėl įtarinės, kad jį čia mausto labiau negu paprastai, ir galimai čia itin nežmoniškai nudrožtas automobilis, nuvažiavęs kokią pusę milijono kilometrų. Visuomet buvo reikalingas saikas ir balansas: visi suprasdavo, kad skaitiklio parodymai nerodo tiesos, tačiau važinėtų automobilių pardavėjų melui buvo savos normos ir net, sakykime, savotiškas etikos kodeksas.

Automobilių vežėjais tapo daugelis tų, kas anksčiau nieko apie tokį verslą neišmanė ir juo neužsiėmė. Kai Amerikos Vakarų pakrantėje XIX amžiaus pabaigoje, per aukso karštligę, visi, kas netingėjo, puolė veržtis prie atrastų aukso klodų ir bandyti laimę (tada ir atsirado posakis „free-for-all“, tai yra prieinama laisvai visiems be apribojimų), ir tik nedaugelis ją rado – daugelis žuvo pakeliui, kiti nerado aukso, dar kiti uždirbtus pinigus čia pat ir prarado, pametė, iššvaistė arba pralošė, taip ir lietuviai patraukė prie važinėtų automobilių importo kaip prie nacionalinės komercijos atšakos, arba nacionalinio būdo uždirbti.

Knyga čia: http://bit.ly/33Mh6qR

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s